Radijo dokumentika

Gytis klausosi kamerinės muzikos, daug skaito ir mėgsta bendrauti. Jo juodą humorą ir gyvenimo filosofiją, matyt, iš dalies lemia 11-os metų darbo taksi vairuotoju patirtis. Svarbiausia Gyčiui savo darbą daryti kuo geriau. O tai reiškia ne tik saugiai iš ketvirto aukšto laiptais žemyn nuleisti žmogų vežimėlyje. Tai reiškia būti žmogumi: kartu pajuokauti, pasikeikti ir patylėti. Socialiniame taksi, kuriuo klientus dažnu atveju veža į gydymo įstaigas, praleidžiu dieną. Iš pradžių planuoju pasakoti apie žmonėms su judėjimo negalia nepritaikytą aplinką. Tačiau išgirstu kur kas daugiau. Autorė Inga Janiulytė-Temporin Redaktorė Rūta Dambravaitė Garso režisierius Pijus Juška Pasakojime panaudota muzika, kurios klausėmės Gyčio automobilyje

„Kai šoku – aš gyvenu!“, – taip sako klaipėdietė Gina, kurį tik retais atvejais praleidžia šeštadienio diskoteką pas Janiną. „Kūnas džiaugiasi, jis jaunėja!“, – dalinasi Janinos diskoteką pamėgęs Rimantas, kuris dar prieš 20 metų nebūtų pagalvojęs apie šokį, o dabar šoką progą atradęs net darbe. Šeštadienio šokius Klaipėdoje jau 25-erius rengia Janina Monienė. Šokti ji kviečia, kaip pati sako, visus kam nuo 45-erių iki begalybės. Janina per šokius būna vakaro didžėja, ji parenka kūrinius, bei pati atlieka dainas gyvai. Į diskoteką ateinantys šokėjai laidoje papasakos, ką jiems suteikia šokis ir kaip vyresniame amžiuje jie susikuria gyvenimo džiaugsmą. Autorė – Vita Ličytė Garso režisierius – Justas Pilibaitis Už patarimus ir pagalbą padėka Ryčiui Skamarakui

„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse. Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius reliktinius miškus. Tačiau Baltija – sudėtinga ir nenuspėjama: čia per akimirką gali pasikeisti sąlygos, kilti bangos, sustiprėti srovės, o matomumas kartais toks prastas, kad per ištiestą ranką nebematai šalia esančio naro. Kurdama filmą Veronika susipažino su povandeniniu archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi. Ilgainiui istorijos centru tapo ne tik jūros dugne slypintys atradimai, bet ir pats profesorius, visą gyvenimą paskyręs Baltijos tyrinėjimams. „Tapau tarsi jo akimis po vandeniu“, – sako Veronika. Dėl amžiaus profesorius pats nardyti jau nebegali, tad jo svajonę tyrinėti jūros dugną šiandien tęsia kiti. Ši dokumentika – apie Baltijos gelmes, norą pažinti nematomą jos pasaulį ir ryšį tarp dviejų žmonių, kuriuos sujungė jūra. Pasakojime panaudotos ištraukos iš Veronikos Tamulionytės dokumentinio…

Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos liaudies dainų, gilinosi į kanklių ratelių tradiciją ir ieškojo naujų tradicinio instrumento skambesių. Anksčiau etninių tradicijų puoselėtoja ir muzikantė Agota Zdanavičiūtė neįsivaizdavo, kad ateityje taps kanklininke. Nuo 2016-ųjų Agota rengia „kanklių ratus“, moko suaugusiuosius kankliuoti, o nuo 2019-ųjų skirtinguose Lietuvos regionuose organizuoja kūrybinio kankliavimo stovyklas. Maištinga ir eklektiška siela save nuo paauglystės laikanti, jau dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė, kanklininkė ir vokalistė Simona Smirnova su kanklėmis kuria muziką, peržengiančią žanrų – nuo džiazo iki roko – ribas, ir siekia supažindinti JAV bei pasaulio muzikos industriją su šiuo lietuvišku instrumentu. Jaunoji kanklininkė ir kūrėja Vaiva Dunaitytė pripažįsta, kad kanklės persmelkia visas jos gyvenimo sritis.…

Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius primenantys pasakojimai, o patirtus žiaurumus ji aplenkdavo. Rožė buvo generolo Jono Žemaičio-Vytauto būrio ryšininkė. Patyrusi kankinimus ir lagerio baisumus, ji niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva bus laisva. Migla savo mamą vadina didmotere. Rožės anūkėms, Kristinai ir Gailei, jų bobulė buvo stiprios, drąsios ir šviesios moters pavyzdys, kuri nepaisant visų sunkumų, vis tiek sugebėjo per gyvenimą eiti šviesiai, pakelta galva ir tikėti pasauliu. Autorė – Vita Ličytė Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin Garso režisierius – Justas Pilibaitis Laidoje skamba ištraukos iš knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (aut. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė) Už pagalbą dėkojame Lietuvos Ypatingajam archyvui

Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją, į kurią gali užsukti kiekvienas norintis. Ką ten įrašyti ir palikti – visiška kiekvieno eksperimento dalyvio laisvė. Savo idėją, kuriai davė pavadinimą „Autolavkė. Toyotos istorijos“, kūrėjų pora pirmiausia išbandė nuvykę į menininkų rezidenciją Italijoje. Vėliau su ta pačia įrašų studija ant ratų jie aplankė Švenčionėlius. Vieni, įlipę į automobilį, dainuoja, kiti siunčia laišką sau į ateitį, skambina draugui ar skaito savo kūrybą. Daug jautrių atsivėrimų įrašę menininkai šiuos įrašus saugo ir kol kas neketina viešinti. Kūrėjams pats įrašymo procesas yra dovana ir stebuklas. Vis dėlto keletu šių įrašų, jų autoriams sutikus, menininkai dalijasi ir su šio pasakojimo klausytojais. Liepa ir Kristupas yra muzikantai, pasaulį pažįstantys per garsą. Jie groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir patefonais…

Pastaraisiais metais per Lietuvą ritosi protestų banga. Nors mažiau nušviesti, jie vyko ir regionuose. Kultūros protesto priešakyje Alytuje stovėjo teatro aktoriai, Laisvo žodžio – moksleiviai. Priekinėse eilėse su plakatais sėdintys ir atkakliai tylintys moksleiviai užfiksuoti ir sausį vykusioje diskusijoje su partijos „Nemuno aušra“ pirmininku, Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Aštrių susidūrimų būta ir kituose miestuose, tačiau čia komišką improvizaciją atliekantys aktoriai sukuria kiek kitokią atmosferą. Joje pyktis maišosi su juoku. Tuo metu partijos nariai kreipiasi į policiją ir džiaugiasi padidėjusiu matomumu. Autorė Inga Janiulytė-Temporin Redaktorius Rytis Skamarkas Garso ištraukos iš „Alytausgidas.lt“ ir „FM99“ filmuotos medžiagos.

1944 liepos 31 dieną Raudonoji armija sugriauna labiausiai į Rytus nutolusį Vokietijos miestą Schirwindt (liet. Širvinta), po karo jo sovietai nebeatstato. Iš žemėlapio dingusio miestelio atminimą išgelbėti nusprendžia Antanas Spranaitis, kitapus Širvintos upės esančio Kudirkos Naumiesčio gyventojas. Jis iš po griuvėsių renka daiktus ir atidaro muziejų savo namuose. Vėliau čia lankosi iš miestelio pabėgę gyventojai, nes kitapus sienos jau nėra kur grįžti. Muziejuje apsilanko ir Marielle Vitureau, Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė ir Antano marti, kuriai sunaikinto miestelio istorija palieka neišdildomą įspūdį. Šiandien Antano surinkti daiktai šeimos leidimu eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“. Ką byloja tuštuma kitapus tilto ir kodėl Antanas nusprendė saugoti miestelio atmintį? Marielle kalbasi su savo vyru, Antano sūnumi Dariumi Spranaičiu, istoriku ir parodos kuratoriumi Aurimu Kanapkiu bei istoriku Joachim Maenert iš Rytų…

Kaunas – skulptūrų miestas. Jo viešosiose erdvėse galima suskaičiuoti kelis šimtus meno kūrinių. Skulptūros mieste vis kelia diskusijas, prie kurių prisideda šios dokumentikos autorius ir pasakotojas – tėtis bei gidas. Kaune stovi daugiau nei šešios dešimtys skulptūrų, skirtų žinomiems vyrams. Tačiau mieste nėra nė vienos, įamžinančios konkrečią moters asmenybę. Kodėl vyrai įamžinti bronzoje ir akmenyje, o moterys lieka tik popieriuje? Kaip tai paaiškinti augančiai dukrai? Atsakymų paieškose padeda skulptorius Lukas Šiupšinskas, Kauno miesto savivaldybės atstovas Saulius Rimas ir istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė. Autorius – Vykintas Gervė Mentorė ir laidos redaktorė – Vita Ličytė Garso režisierius – Pijus Juška Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.

Radijo dokumentika

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus? Ketvirtojoje dalyje norėjosi į garsą pažvelgti ne tik kaip į radijo medžiagą, bet ir kaip į patirtį, kuri nuolat mus veikia — kartais labai tiesiogiai, fiziškai, kartais beveik nepastebimai. Vienas pasakojimo pašnekovų Žygimantas Menčenkovas garsą apmąsto per savo gyvenimą su klausos aparatu ir galimybę būti tarp girdėjimo ir tylos pasaulių. Kartu su garso menininkais Andriumi Mackevičiumi ir Gabriele Griciūte garsų ieškojome pačiame LRT pastate — nuo elektros skydinių, girgždančių durų iki elektromagnetiniu būdu įrašomų laidų. Įdomu, kur garsas gali mus nuvesti šiandien, praėjus šimtui metų nuo pirmųjų radijo transliacijų. Autorė – Teresė Bernatonytė Redaktorė – Vaida Pilibaitytė Garso…

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus? Trečiojoje dalyje nusikeliame į 1926 m. Kauną ir sekame Petro Babicko – Lietuvos radijo pradininko – pėdomis. Į ką tik ėmusią veikti radijo stotį jis atvyksta kaip mokytojas iš Jurbarko ir pareiškia, jog eteryje užsienio pavardės ir vietovardžiai skaitomi netaisyklingai. Po šio akibrokšto stoties viršininkas pasiūlo jam pačiam pabandyti paskaityti naujienų pranešimus geriau. Kaip sekėsi naujokui chaoso ir permainų persmelktame Kaune? 1926-ųjų ​Kaune dar tik ​tiesiami ​šaligatviai, ​kyla ​nauji ​pastatai, bet miestas pilnas kontrastų: senamiestyje ​​galėjai išvysti besiganančią karvę ar vištą. Su labai mažai teko susikurti ypač daug. Vienas tokių projektų buvo radijas. Nors ​autentiškų ​tą…

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus? Antrojoje dalyje – skirtingos istorijos apie nematomą radijo galią – kaip jis gali įkvėpti, įžiebti viltį ir sujungti žmones. Tuo metu, kai Saulius Šalnaitis vaikystėje su močiute klausydavo radijo, jis negalėjo žinoti, kaip tai paveiks jo gyvenimo pasirinkimus. Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad ją galima vadinti „Radijo dokumentikos“ gerbėja. Ji sako, kad ši laida sukuria patirtį, į kurią galima pasinerti, o pašnekovai, jaučiasi labai arti. Buvusios laidos pašnekovės Pranutė Vaičiulėnienė ir Saulė Vaš dalinasi patirtimi, ką reiškia būti pašnekove ir girdėti save per radiją, o Inga Janiulytė-Temporin sako, kad sutikti pašnekovai neretai įkvepia ir pasėja naują mintį. Autorė – Vita Ličytė Garso…

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus? Pirmojoje dalyje keliamės į Lietuvos radiją prieš du dešimtmečius, kai tuometinėje Naujienų tarnyboje po studijų praktikos lieka dirbti jaunas žurnalistas Viktoras Jakovlevas. Jis rengia ir skaito radijo žinias, o vėliau kaip politikos aktualijų reporteris – ir reportažus. Bet vieną dieną iš savo vadovės jis sulaukia pasiūlymo nuvykti į radijo konferenciją Danijoje, Kopenhagoje. Viktoras net nenutuokia, kad ta kelionė aukštyn kojom apvers jo ir kolegų supratimą apie tai, koks dar gali būti radijas. Tai pasakojimas apie atsitiktinumus, meilę garsui, atmintį ir vieną dokumentiką, kuri šiandien Lietuvoje jau tapusi žanro klasika. Autorė – Vaida Pilibaitytė Redaktorė – Vita Ličytė Garso…

„Pajūrio naujienos“ – Kretingos rajono laikraštis, kurio žurnalistai įsileido mane, vieną iš „Radijo dokumentikos“ autorių, patyrinėti jo virtuvę. Kokiu būdu išsilaiko vietos žiniasklaida ir spausdintas žodis skaitmeniniame amžiuje? Ką reiškia būti žurnalistu nedidelėje bendruomenėje, kur daug žmonių vieni kitus pažįsta? Kviečiu praleisti dieną kartu laikraščio redakcijoje. Autorė – Inga Janiulytė-Temporin Redaktorė – Vita Ličytė Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Viktorija – mergina, pasirinkusi profesiją, kurioje dažniausiai matome vyrus. Ant jos rankų ištatuiruoti ne drugeliai ar rožės, o greičių dėžės pavaros ir jos svajonių automobilis. Garaže Viktorija jaučiasi kaip niekad gyva ir nors savo santykius su automobiliais kartais pavadina „toksiškais“, niekada negalvojo jų atsisakyti. Gal mūsų visuomenė palengva ir kratosi stereotipų apie „vyriškas“ ar „moteriškas“ profesijas, bet pažvelgus atidžiau matyti, kad realybė gali būti visokia. Autorė – Paulina Petrauskaitė-Vaičiulė Redaktorė ir praktikos vadovė – Vaida Pilibaitytė Garso suvedimas – Pijus Juška ir Justas Pilibaitis Šis kūrinys yra Paulinos Petrauskaitės-Vaičiulės Žurnalistikos profesinių studijų Lietuvos žurnalistikos centre praktikos darbas.

Kai 1949-aisiais gegužės 15 d. žuvo partizanų būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, bendražygiai išėmė iš jo kišenės prie širdies Lietuvos vėliavos spalvų amuletą ir atidavė jį Žaibo mamai Onai, kaip atminimo ženklą. Ant talismano išliko du jo kraujo lašai. Dabar šis, kelių kartų išsaugotas siuvinys ne tik pasakoja žymaus apie partizano, jo žmonos, taip pat partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės, jų šeimos likimą ir liudija laisvės kovų laikus. Ši relikvija tampa tiltu tarp praeities ir dabarties — ir visko, kas buvo išgyventa tarp jų. Partizanų Antano Žilio-Žaibo ir Zofijos Žilienės-Klajūnės sūnus Algimantas šį talismaną perdavė savo sūnui Gediminui, kai jis su grupe “Skylė” kūrė albumą “Broliai”, įkvėptą partizanų istorijos. Jie abu apie šį Žaibo amuletą sužinojo ir pamatė tik pirmais Nepriklausomybės metais. Ką reiškia būti partizanų vaiku, anūku? Kaip išsaugoti šeimos ir šalies istoriją, kai dešimtmečius apie ją buvo pavojinga kalbėti? Kaip šią istoriją susigrąžinti? Kokią žymę šių dienų Lietuvai paliko…

„Prokrastinacija yra savanoriškas veiklos ar sprendimų, kuriuos reikia atlikti ar priimti, atidėjimas, žinant, kad bus prastos pasekmės“, - sako psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė. Skirtingų tyrimų duomenimis, maždaug 20 procentų pasaulio gyventojų būtų galima pavadinti chroniškais atidėliotojais. Žmonės darbus, pareigas ir sprendimus atidėlioja dėl įvairių priežasčių: vienus motyvuoti darbui gali tik paskutinių minučių adrenalinas, kiti nesiima pradėti darbo iš baimės, o dar kitus paralyžiuoja perfekcionizmas. Dažnai šį patyrimą lydi užburtas kaltės, nerimo ir streso ratas. Ką žmonės išgyvena prokrastinuodami ir kaip prisijaukinti terminus bei ramiai siekti rezultato – to klausia dokumentikos autorė Rūta, tyrinėdama savo pačios atidėliojimą kuriant šią dokumentiką bei laidos pašnekovų kūrybos ir veiklos procesus. Autorė – Rūta Dambravaitė Redaktorė – Vita Ličytė Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Kuoks esi žmuogos laimīngs, jēgo tori kor parvažioutė sosėšėldītė sošalosės ronkas, kāp vāks pasėjaustė pri pečiaus prisėglaudės, klausīteis, kāp baba minka tešla dounā, pasakuo api sava vaikīstė. Vedvi šėndėin kartu – pri tuo pati stala. Vuo tas īr tuokė trapoma, kāp so dalgelio kas pjauto par šėrdi – ne dorns, sopronti žmuogos, ka kažkumet tuo jau nebtoriesi. Ėr kāp tou vėsa gieri sogaudītė, ī kuoki stėklaini oždarītė, ka ešsauguotom ateitē? Autuorė – Aistė Šeštuokaitė Mėntuorė, redaktuorė – Vaida Pilibaitytė Garsa režisierios – Jōsts Pilibaitis Šėts pasakuojėms īr muokīmų ėr mėntuorīstės pruogramas LRT RADĖJĖS AKADEMĖJĖ 2025 pratesėms.

„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis. Kalnai ne visada tokie romantiški, kaip dažnai juos įsivaizduojame. Baimė, nuovargis ir šaltis atskleidžia tikrąsias žmogaus spalvas – ten lieki be kaukių. O pavojus gyvybei gali slypėti menkiausioje klaidoje. „Ten reikia eiti su sąmoningumu, kalnai neatleidžia pervertinimo", - dalinasi žuvusio alpinisto Sauliaus Saikausko žmona Šarūnė. Ši dokumentika – tai pasakojimas apie meilę kalnams, juose slypinčius pavojus ir susitaikymą su įvykiais, kurių jau nebegalima pakeisti. Autorius – Domas Zenkevičius Redaktorė – Rūta Dambravaitė Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu. Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos šeimos, atsiranda poreikis ne tik gyventi, bet ir mokytis, augti toliau. 2026 m. vasarį lietuvių iniciatyva čia atidaryta Bučos miško klasė. Ji įsikūrusi miesto parke – medinės, tvarios konstrukcijos, apie 60 kv. metrų erdvė su amfiteatru, mokomuoju sodu ir šiltnamiu. Klase gali naudotis įvairios miesto mokyklos. Projektas prasidėjo kaip architektūrinė idėja, tačiau greitai išaugo į daug platesnį procesą – reikėjo ne tik projektuoti, bet ir ieškoti finansavimo, telkti savanorius, patiems vykti į karo paliestą miestą. Taip atsirado erdvė, skirta vaikams, mokytojams ir bendruomenei. Tai pasakojimas apie žmones, kurie nusprendė prisidėti – ir apie tai, kaip net karo akivaizdoje kuriama ateitis. Autorė – Teresė Bernatonytė Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin Garso suvedimas – Pijus Juška Įrašų Ukrainoje…

Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti arklio traukiamu vežimu arba sunkvežimiu. Iš viso kino mechanike Marytė Virbickienė pradirbo 36 metus, o pirmoji jos darbo diena buvo prieš 70 metų – 1956 kovo 1 dieną. Tais laikais filmų rodymas labai skyrėsi nuo to, kaip tai daroma dabar. Norėdama įamžinti istoriją, kaip anksčiau buvo rodomi filmai, 2017 m. Marytė Raguvoje, šalia savo namų įkūrė Kino muziejų. Dabar Marytė kine apsilanko retai. Tačiau susitikusi su laidos autore Vita Ličyte ji leidžiasi į prisiminimų kupiną, spontanišką kelionę. Laidos autorė – Vita Ličytė Redaktorė – Rūta Dambravaitė Garso režisierius – Justas Pilibaitis

2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę žurnalistai sostinės Nūko gatvėse klausinėjo apie tai, ką jie darytų kilus karui. Mieste padaugėjo karių, verčiančių galvoti apie tai, kad kažkas vėl gviešiasi tavo namų. Nuo XVIII a. Grenlandiją aktyviai kolonizavo danai. Nuo 1953 m. sala tapo Danijos karalystės dalimi, o nuo 1979 m. vis plečia savo autonomiją. Pastarąjį dešimtmetį į viešumą iškylant vis naujiems faktams apie kolonizacijos paliktas žaizdas, inuitai grįžta prie savo šaknų, o danai yra priversti permąstyti savo ilgus metus puoselėtą „gerojo kolonisto“ naratyvą. Geopolitinių įvykių įkarštyje LRT žurnalistė Ieva Balsiūnaitė irgi keliauja į Šiaurę iš arčiau pažvelgti į tai, ką išgyvena vietos žmonės. Nepaisant to, kad kai kuriems šiemet ji – jau 25 žurnalistė, prašanti interviu, inuitai kantriai ir atvirai pasakoja, kas jiems visada buvo ir…

2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir netikslus žiniasklaidos dėmesys Pasaulio laimės ataskaitai atskleidė problemą, „kaip skaičių magija paveikia žmones ir šiek tiek išjudina mums smegenis ir realios situacijos suvokimą“. Šiame pasakojime – dvi asmeninės istorijos, kuriose slypi tai, ko Pasaulio laimės indeksas neatskleidžia – kaip Rugilė ir Matas ieškojo laimės ir tapo patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Rugilė paauglystėje nuolat kėlė egzistencinius klausimus ir neįsivaizdavo, ką nori veikti gyvenime. O Matas susidūrė su patyčiomis ir ilgai laukė, kol ieškodamas savęs atras saugią ir jį priimančią aplinką. Šiandien jie jaučiasi atradę savo kelią, finansinį saugumą ir džiuginančią veiklą. Autorius – Rytis Skamarakas Redaktorė – Vita Ličytė Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius paukščius, atvykėlius bei netikėtus svečius. Kaimui tuštėjant, jos užrašai tampa savotišku vietos archyvu. Į Ventę Jadvyga atsikėlė 1958-aisiais. Ji aprodo savo namus ir apie prabėgusį savo gyvenimą pasakoja ne tik laidos autorei Vidmantei, bet ir savo anūkei Neringai. Be kasdienių metraščių, Jadvyga saugo ir seną dainų sąsiuvinį – jaunystės užrašus, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Viename sąsiuvinyje – kasdien fiksuojamas Ventės gyvenimas, kitame – šešiolikmetės merginos ranka perrašytos dainos. Tai pasakojimas apie moterį, kuri gyvendama Ventės pakraštyje pasirinko tapti šios vietos kronininke. Autorė – Vidmantė Domarkaitė Redaktorė ir praktikos vadovė – Vita Ličytė Garso režisierius – Justas Pilibaitis Ši laida yra Vidmantės Domarkaitės VU Žurnalistikos instituto II kurso praktikos darbas

Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą mieste. Tuo metu grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad kai kuriuos griežta miesto politika paskatino maištauti – nepaisant to, jog gresia didelės baudos. Vienas jų – Julius, kuris savo veiklą vadina atsakingu grafičiu. Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida Pilbaitytė Garso suvedimas – Pijus Juška

Laidoje skamba šešių skirtingų kartų moterų balsai. Pašnekovės dalijasi mintimis apie santykį su bėgančiu laiku ir jo paliktus ženklus kūne. Apie gyvenimo įprasminimą ir nuolatinę pažintį su savimi skirtingais gyvenimo tarpsniais. Aldona išėjusi į pensiją vėl galėjo grįžti prie veiklos, kurią labai mėgo nuo mokyklos laikų. Ji sako, kad sulaukus devyniasdešimties kiekviena diena tampa dovana. Lukrecija nuo vaikystės daug juda ir sportuoja. Ji savo pavyzdžiu įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius už save. Renata sako, kad šiame gyvenimo etape jaučia save geriausiai bei išgyvena ramybės jausmą. Ne vieną dešimtmetį dirbusi mados pasaulyje, vedama prasmės jausmo ji pasuko į sodininkystę. Dorotė pasakoja, kaip ją pakeitė motinystė ir sako, kad auginant vaikus patiriami iššūkiai pirmiausia labiausiai augina tave patį. Jovilė studijuoja matematiką Kembridžo universitete. Studijos užsienyje žymi ne tik jos savarankiško gyvenimo pradžią, bet ir supurtė matematikos pagrindų suvokimą. Maja labai mėgsta piešti.…

Matilda yra gydytoja klounė. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ji susitinka su vaikais, laukiančiais operacijų ir nenustumdama sunkių jausmų į šalį, padeda juos išbūti su juoku. „Tai žmogus, kurį sutikus kitas pradeda lengviau kvėpuoti, nes Matilda leidžia sau pasakyti ką galvoja, paliesti kur nori ir tada sušukti – atsiprašau! Klounai visada eina ties ribomis, nes jiems įdomu patirti pasaulį, o per savo naivumą jie jame gyvena kitaip – gali stipriau išreikšti emocijas“, - Matildą apibūdina ją įkūnijanti Eglė Stasiulytė. Klouno nosis vadinama mažiausia kauke pasaulyje, nes ji neslepia, o atveria tikrąsias žmogaus spalvas ir asmenybės dalis, kurios įprastomis sąlygomis būna prislopintos arba visiškai užspaustos. Raudona nosis leidžia gimti humorui, kuris padeda ne tik vaikams, bet ir pačiai Eglei. Autorė – Rūta Dambravaitė Garso suvedimas – Pijus Juška

Sam nuo mažens svajojo būti mokslininku ir tyrinėti pasaulį. Dabar jis Vilniuje studijuoja ekologiją ir Punios šilo sengirėje mikologams padeda ieškoti reto nuodingo grybo – apskritasporio bobausio. Miške Sam dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, kaip ir savo kūne, nors lietuvių kalboje vis dar nėra žodžių, kurie tiksliai apibūdintų šio žmogaus tapatybę. Autorė – Vaida Pilibaitytė Redaktorė – Rūta Dambravaitė Garso suvedimas – Pijus Juška

1987-aisiais į Pravieniškes iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežta kamera netrukus tapo įrankiu fiksuoti tai, kas Lietuvoje vyko pirmą kartą per penkiasdešimt metų. Kai 1988-aisiais susikūrė Sąjūdis, Leonas Vytautas Glinskis su kamera ant peties važiavo beveik visur – į mitingus, į Kauno tarybos posėdžius, į ekologinius žygius. Vien iki 1992-ųjų jis sukaupė 386 kasetes po tris valandas medžiagos. Šiandien jo archyve – tūkstančiai suskaitmenintų įrašų. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris tapo Sąjūdžio metraštininku. Ir apie laiką, kai Lietuva kūrėsi iš naujo. Autorė - Teresė Bernatonytė Redaktorius - Tomas Vaitelė Garso montažo redaktorius - Justas Pilibaitis Pasakojime naudota medžiaga iš Leono Glinskio asmeninio archyvo, jo filmo „Laužai prie parlamento“ bei LRT televizijos archyvų.

Laidos autorei Indrei baltmė (vitiligo) prasidėjo paauglystėje. Per 14 metų ji išbandė įvairius gydymo būdus, ieškojo, kaip susigyventi su besikeičiančia oda, ir vis sugrįždavo prie to paties klausimo – ar taip atrodys visą gyvenimą? Indrė kalbasi su Vilma ir Roku, kurie taip pat turi baltmę. Nors jų patirtys ir santykis su šia liga skiriasi, visi jie gerai žino, ką reiškia, kai į jų odą krypsta smalsūs žmonių žvilgsniai. Baltmė (vitiligo) – tai autoimuninė odos būklė, kai organizmas pats pažeidžia pigmentą gaminančias ląsteles. Dėl to oda vietomis netenka spalvos ir atsiranda baltos dėmės. Nors ši būklė nėra užkrečiama ir nėra pavojinga gyvybei, ji dažnai paveikia žmogaus savijautą ir pasitikėjimą savimi. Gydytoja Giedrė Šaltmerė laidoje pasakoja, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl baltmė atsiranda ar kodėl kai kuriais atvejais ji išnyksta. Gydymo būdų yra, tačiau vieniems pacientams jie padeda, kitiems – ne. Liga gali pasitraukti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Todėl žmogui tenka mokytis…

1969-ieji, gegužė. Vilniaus universiteto žygeiviai išsiruošia į Stepono Dariaus gimtinę Klaipėdos rajone. Sužinoję, kad sovietinė valdžia nori sulyginti su žeme žymiojo lakūno gimtąją sodybvietę, jie nusprendžia imtis ją gelbėti. Stabdyti sovietų planų į Dariškes susirenka apie 700 žmonių. Iki aktyvaus Sąjūdžio pradžios dar beveik du dešimtmečiai. Tų įvykių liudininkė geografė ir gidė Nijolė Balčiūnienė pasakoja, kaip dėl žygeivių veiklos studijų metais ją ne kartą tardė sovietinis saugumas, KGB. Jos bendražygis geologas Valentinas Baltrūnas dėl to ne kartą turėjo aiškintis universiteto rektorate. Išvykos į svarbias gamtines ir istorines vietoves, žinomų asmenybių gimtinių lankymas ir senosios tradicijos bei liaudies dainos žygeiviais pasivadinusiems bendraminčiams tapo būdu atsiriboti nuo sovietinės realybės ir puoselėti laisvės idėjas. 2026-ųjų sausį minime Stepono Dariaus gimimo 130-ąsias metines. Muziejininkas Mėčislovas Raštikis sako, kad lakūno gimtinė žymi ne vieną svarbų Lietuvos istorijos tarpsnį.…

Fejerverkai, šampano buteliai, garsi muzika ir girtos dainos. Kiekvieną Naujų metų naktį, nupoškėjus saliutams, Ahmedas, Bazilas, Masruras Ahmadas ir kiti musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ nariai maunasi pirštines, ima šiukšlių maišus ir tvarko Katedros aikštę. Viena vertus, pasakoja jie, savanoriškos tvarkymo akcijos yra įprasta veikla išpažįstantiems islamą, toks būdas švęsti. Kita vertus, jie siekia keisti įvaizdį, supantį musulmonus. Bet turbūt nedaugelis žino, kad Pakistane, iš kur ir atvyko, ahmadžiai nėra laikomi musulmonais, ir jiems draudžiama viešai elgtis kaip tokiems. Autorė Inga Janiulytė-Temporin „Ahmadijos“ archyvo nuotrauka Laidoje panaudoti garso įrašai: Ya Qalbi - Beautiful Arabic Qaseedah - Muslim Jamaat Ahmadiyya https://soundcloud.com/bilal_tahir/ya-qalbi-beautiful-arabic-qaseedah-muslim-jamaat-ahmadiyya 07091401_Adhan_Leh_Ladakh_India.wav by snotch -- https://freesound.org/s/73206/ -- License: Attribution 4.0

Pasaulį išnaršęs ir Panevėžyje apsigyvenęs amerikietis Markas Ekstrandas paskutiniame savo daugiabučio aukšte įsirengė stiklo studiją. Joje per du dešimtmečius su stiklo menu susipažino bene dešimt tūkstančių vaikų. Tarp jų – ir Panevėžio globos namų auklėtiniai, kuriems stiklo menininkas paliko brangių prisiminimų. Markas ir toliau užsiima kūrybine veikla, nors pastarieji keleri metai jam atnešė įvairių išbandymų. Netikėtai diagnozuota Parkinsono liga pamažu riboja menininko judesius ir skatina permąstyti savo gyvenimą. Būdamas 71 metų ir į ateitį žvelgdamas su nerimu, Markas stengiasi nepasiduoti vienatvei ir išlaikyti savarankiškumą. Šiandien Marko dėka kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ veikia dar viena stiklo studija Panevėžyje. Ši erdvė, menininko akimis, neleidžia jam užsidaryti ir atsiskirti nuo bendruomenės, kuriai jis visuomet jautė pareigą dalintis. Kaip stiklo menininkas iš JAV atsidūrė Panevėžyje, kodėl dirba bendruomenės labui ir kaip jo gyvenimą paveikė Parkinsono liga? Aut. Rytis Skamarakas

Ukrainietė Yevheniia į Lietuvą atvyko 2022 metų rudenį. Tuo metu ji kentė nuo depresijos, kurią sukėlė išgyventa karo pradžia namuose Charkive. Laikui bėgant jos savijauta gerėjo, jai pavyko rasti darbą, užmegzti ryšį su lietuviais bei sutikti mylimąjį. Tačiau karo siaubas namuose niekur nedingo, apie tai ji galvoja kasdien. Nuo Rusijos sukeltos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios praėjo beveik 4 metai. Lietuvoje oficialiais duomenimis leidimą gyventi šiuo metu turi apie 55 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, jiems šios Kalėdos jau ketvirtosios toli nuo namų. Šioje laidoje žvilgsnis į tai, kaip šventinį laikotarpį pasitinka Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai - kokius jausmus išgyvena, kokias tradicijas puoselėja ir kaip mato savo gyvenimą Lietuvoje šiandien ir ateityje. Autorė Rūta Dambravaitė

Vilniuje, Kalvarijų bibliotekos vaikų skyriuje, veikė ypatingas ir šiek tiek paslaptingas Hario Poterio klubas. Per beveik du dešimtmečius jis suvienijo apie 50 skirtingo amžiaus magijos pasaulio fanų. Ryškiausia šio klubo figūra – jo įkūrėja bibliotekininkė Gintarė, geriau žinoma kaip Ponia M. Prasidėjus pandemijai, Ponia M. netikėtai mirė, sustojo ir klubo veikla. Praėjus penkeriems metams nuo šio įvykio, rašytoja Augustė Jasiulytė sukviečia buvusius bendražygius į susitikimą ir nutaria Hario Poterio klubo istoriją papasakoti visiems. Istorijomis dalijosi Armas Rudaitis, Lina Poškutė, Ilona Maišelienė, Vytenis Juozas Deimantas, Emilija Vinžanovaitė, Petras Piragis, Nedas Pekorius, Gabija Enciūtė, Giedrė Renevė. Autorė – Irina Jarec, redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin. Autorė dėkoja garso režisieriui Pijui Juškai ir Visagino menų rezidencijai „Točka“.

Kotryna pastebi, kad su trumpėjančiomis dienomis dažniau pasitaiko sunkesnių būsenų. Jai padeda ne tik buvimas vienai miške, bet ir dainavimas su kitais. Žolininkė Rasa sako, kad šaltasis metų laikas gamtoje – energijos taupymo, kaupimo, sulėtėjimo metas. Ji pati taip pat nusprendė sulėtinti tempą prieškalėdiniu laikotarpiu. Dainininkas Giedrius prisimena, kad bent pora „Golden Parazyth“ albumų buvo parašyti būtent šaltąjį sezoną. Jį Giedrius laiko puikia progą subtiliau pažiūrėti į gamtą ir į savo vidų. Trys laidos pašnekovai visais metų laikais daug laiko praleidžia gamtoje. Jie apmąsto, kaip juos veikia kaita gamtoje ir ko galima pasimokyti tiek iš jos, tiek iš protėvių, kad būtų ne tik lengviau priimti ir išbūti tamsą, bet ir pamatyti ją, kaip dovaną. Laidos autorė – Vita Ličytė Redaktorius – Rytis Skamarakas

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius Albertas Navickas kuria muzikinį kūrinį 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinėms. Jis taip pat ir biologas, tad jo kūrybos procesas neįprastas: kartais jis sapnuoja, kad muzikos garsai ir akordai veikia pagal gamtos dėsnius. Bet tikrovėje taip nėra. Ieškodamas savo būdo papasakoti, ką jam reiškia lietuviškas miškas, jis atsigręžia į šeimos istoriją, kurioje būta skaudžių momentų. Su Albertu dirbantys kūrėjai nejučia irgi susimąsto, kas jiems yra nutikę miške, tad ši muzika jiems tampa būdu geriau pažinti save. Repetuodami ir ruošdamiesi premjerai 2025-ųjų rudenį, jie dar nežino visko, ką atras ir sudės į oratoriją „miške“. Autorė – Vaida Pilibaitytė Redaktorė – Vita Ličytė Garso suvedimas – Pijus Juška Dokumentikoje panaudotos ištraukos iš oratorijos „miške“: Kompozitorius – Albertas Navickas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Salomėjos Nėries, Lietuvoje kovojusių partizanų, Jono Meko, Alberto Navicko tekstais; kūrinyje taip pat panaudoti interviu su Irena…

Maždaug prieš 15 metų, Vengrijoje žiniasklaidos užvaldymas prasidėjo nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio nepavojingų žingsnių – tokių kaip regioninės televizijos uždarymas. Vėliau sekė politizuotos naujienų tarnybos, nauji įstatymai ir galiausiai – valdžios kontroliuojamas informacijos laukas. Kaip sako vienas iš pašnekovų: „Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas. O vėliau supratome – tai jau nebe žurnalistika.“ Šioje radijo dokumentikoje keturi žurnalistai iš Vengrijos – Balašas Kaufmanas, Šabolcas Panis, Kamila Marton ir Neomi Martini – pasakoja, kaip medijų sistema pamažu buvo transformuota į politinį instrumentą. Kaip nepriklausomi žurnalistai buvo išstumti iš viešojo diskurso, opozicijos balsai buvo nutildyti, o žiniasklaida tapo išskirtinai kovos dėl valdžios įrankiu. Tai pasakojimas ne tik apie Vengriją. Tai istorija apie žiniasklaidos laisvę, politinį spaudimą ir ribą tarp demokratijos ir kontrolės. Tai kvietimas susimąstyti apie tai, kas nutinka, kai valdžia pradeda reguliuoti eterį – ir kodėl šis…

Erikai pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu padėjo socialiniai darbuotojai. Be jų pagalbos ji nebūtų tokia, kokia yra dabar ir nebūtų galėjusi laidai pasidalyti savo istorija. „Kai pradedi bendrauti, kai atsiveri, pamatai, kad jiems iš tiesų rūpi. Jei nebus ryšio – nebus nieko“, – sako Erika jau iš dabarties perspektyvos. Kad tai suprastų, jai reikėjo nueiti ilgą kelią. Justas socialiniu darbuotoju dirba jau vienuolika metų. Šį kelią jis pasirinko norėdamas padėti kitiems, tačiau pasikartojančių perdegimų akivaizdoje ne kartą teko ieškoti būdų, kaip padėti ir sau. Socialinis darbas – profesija, kurioje perdegimas pasiveja dažniausiai. Į rezultatus ir efektyvumą orientuotoje visuomenėje socialiniame darbe nuolat tenka priminti sau, kad šios profesijos tikslas nėra greitas rezultatas. Kur kas svarbiau – užmegzti ryšį ir tikėti pokyčiu. Kitoje pusėje svarbu pripažinti, kad turi problemų, ir drąsiai prašyti bei priimti pagalbą. Autorė – Vita Ličytė Redaktorė – Rūta Dambravaitė.

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“. Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona. Autorė Jonė Juchnevičiūtė RedOaktorė Sigita Vegytė Garso režisierius Pijus Juška Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos. Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti. Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti. Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys…

Per 50 gyvavimo metų Trakų fanfarinis orkestras subyrėjo ne kartą. Nepaisant iššūkių, kolektyvas išugdė ne vieną žymų šalies muzikantą ir muzikos pedagogą, o čia šalia vienas kito kartu groja tėvai, mamos, dukros ir sūnūs, čia kuriasi bendruomenė ir tradicijos. Buvęs dirigentas Arvydas Mišeikis 94-aisiais karjerą pradėjo su keturiais muzikantais, o su laiku orkestrą išaugino iki aukščiausios mėgėjų kategorijos. Batutą perdavęs kitam dirigentui, šiandien trimitu groja kartu su kitais šešiasdešimt narių. Rokas svajojo vieną dieną prisijungti prie orkestro, tačiau nesitikėjo tapti jo lyderiu ir dirigentu. Marija prisijungusi prie kolektyvo ne tik suprato, kaip veikia orkestras, bet ir sutiko Lauryną. Autorė – Indrė Krivickaitė Redaktorė – Vita Ličytė Garso režisierė – Sonata Jadevičienė

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti? Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose. Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje? Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus. Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister. Redaktorė –…

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui. Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles. Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis

Karolina ir Eglė draugauja 13 metų, o susižadėjusios – jau 10 metų, tačiau jausdamosi nesaugiai, jos ilgai slėpė savo tapatybę ir santykius. O pradėjusios gyventi kartu, kaupti bendrą turtą ir statytis namą kaimiškoje vietovėje, pora susidūrė su teisiniais ir finansiniais iššūkiais. Iš esmės dėl to, kad valstybė jų nelaiko šeima, mat Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ilgai nebuvo įteisinta. Tačiau 2025 m. Karolinai ir Eglei ypatingi. Padavusios Lietuvą į teismą, kadangi valstybė negali įregistruoti jų partnerystės, šį rugpjūtį pora sulaukė istorinio sprendimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Karolina ir Eglė tapo pirmąja tos pačios lyties pora Lietuvoje, kuri buvo pripažinta šeima. Kaip atėjome iki galimybės registruoti partnerystę Lietuvoje? Aut. Rytis Skamarakas.

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių. O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas. Autorė Teresė Bernatonytė Redaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe. „Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems. Autorius Domas Redaktorė Rūta Dambravaitė Muzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas Gailius Šis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys. Jeigu…

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose? Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe. „Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“ Autorius – Manfredas Bonsonas Garso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth Klingenberg Režisierius – Matthias Kapohlis Redaktorė – Christiane Habermalz Dokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners…